Sofija ir Adomas Vilčinskai
1960.05.14 – 2026.03.08 | 1958.11.22 – 2026.03.10
„Mes niekada nesirinkome meno. Mes pasirinkome vienas kitą – o menas tiesiog atėjo kartu.”
— Adomas Vilčinskas, interviu žurnalui „7 meno dienos”, 2011 m.
Gyvenimo istorija
Sofija Vilčinskienė (mergautinė pavardė Račiūtė) gimė 1960 m. gegužės 14 d. Kaune, muzikų šeimoje. Nuo mažens piešė ant visko, kas pasitaikydavo po ranka – nuo laikraščių paraščių iki virtuvės sienos. Jos tėvai, matydami nepaprastą talentą, 1978 m. išleido ją studijuoti į Vilniaus dailės akademiją. Būtent ten, pirmojo kurso peizažo pamokoje, ji pirmą kartą pamatė Adomą.
Adomas Vilčinskas gimė 1958 m. lapkričio 22 d. Panevėžyje, kalvio ir mokytojo šeimoje. Nuo vaikystės jis žaidė su moliu, akmenimis ir metalais – tėvas jam leido naudotis kalvės įrankiais vos sulaukusiam dešimties. Skulptūra jam atrodė natūraliausia pasaulio kalba. Į akademiją jis atvyko 1976 m. ir jau antrame kurse buvo žinomas kaip „tas panevėžietis, kuris skulptūras kalba, o ne kuria”.
Jų pirmasis susitikimas buvo nemalonus. Sofija netyčia apliejo Adomo eskizus kavos puodeliu. Jis tyliai surinko sugadintus lapus, pažvelgė į ją ilgai ir ramiai, o paskui tyliai pasakė: „Nereikia atsiprašyti. Jie buvo prasti.” Sofija vėliau prisimindavo, kad tą akimirką ji jį pamilo.
Jie susituokė 1983 m. Vilniuje, vestuvių ceremoniją surengdami… savo bendrose dirbtuvėse Užupyje. Liudytojai – du draugai ir katė Mozartas.
Kūryba ir pripažinimas
Per keturis dešimtmečius Sofija sukūrė per 400 tapybos darbų. Jos stilius – ekspresyvus realizmas, sodrių spalvų, dažnai vaizduojantis moteris tarpiniuose gyvenimo momentuose: laukimo, gedulo, džiaugsmo. Paskutinis jos ciklas „Rūkas ant Neries” (2023–2025) buvo sukurtas jau sergant – tai 30 nedidelių drobių, kiekvienoje iš kurių pavaizduota ta pati upė skirtingomis metų laikmečio akimirkomis. Kritikai šį ciklą vadino „atsisveikinimo su pasauliu simfonija”.
Adomas per gyvenimą sukūrė daugiau nei 60 skulptūrų, kurios puošia viešąsias erdves Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Berlyne. Jo labiausiai žinomas darbas – bronzinė kompozicija „Tylus pokalbis” Bernardinų sode Vilniuje (1999), vaizduojanti du žmones, sėdinčius vienas šalia kito ir nesitiesiančius rankų – tačiau jų pirštų galiukai beveik liečiasi. Daugelis lankytojų net nežino, kad modeliai buvo jis pats ir Sofija.
Paskutiniai metai
2022 m. Sofijai buvo diagnozuotas sunkus, nepagydomas vėžys. Ji pati apie tai papasakojo tik artimiausiam ratui, o viešai – niekada. Adomas visiškai atsisakė naujų užsakymų ir visos energijos atidavė Sofijos priežiūrai. Kiekvieną rytą jis jai atnešdavo kavą su pienu ir viena naminiu tepalu patepta duonos rieke, kaip darė nuo pat pirmų bendro gyvenimo dienų.
Kovo 8-ąją Sofija mirė namie, Adomo rankose, išaušus rytui. Adomo širdis neatlaikė – jis mirė kovo 10-ąją savo dirbtuvėse, prie nebaigto Sofijos biusto, apsupta jų 43 metų bendro gyvenimo kūrinių.
💬 Artimųjų ir draugų žodžiai
🌿 Dukra Kotryna Vilčinskaitė-Jankauskienė
„Mama ir tėtis mums, vaikams, atrodė kaip pasaka. Ne todėl, kad nebuvo sunkumų – buvo. Bet jie vienas kito niekada neatsisakė. Prisimenu, kaip vaikystėje keldavausi naktį gerti vandens ir matydavau, kaip tėtis dirba, o mama miega ant sofos jo dirbtuvėse, apklota senu paltu. Ji tiesiog nenorėdavo eiti miegoti viena. Ir jis niekada neprašydavo jos eiti. Aš norėčiau, kad mano vaikai turėtų tokį pavyzdį. Ačiū Dievui – jie turės.”
🌿 Sūnus Lukas Vilčinskas
„Tėtis man visada sakė: ‘Lukai, skulptūra – tai ne tai, ką tu sukuri. Tai tai, ką tu palikai materijai.’ Aš ilgai nesupratau. Supratau tik dabar, stovėdamas prie jo darbo stalo ir matydamas nepabaigtą mamos veidą akmenyje. Jis paliko jai amžinybę. Ji paliko jam visus mūsų namus – kiekvieną paveikslą, kiekvieną spalvą ant sienos, net kvapą virtuvėje. Jų nėra – bet jie yra visur.”
🌿 Anūkė Emilija (11 m.)
„Senelė visada man leido piešti jos dideliais teptukais. Senelė kvepėdavo terpentinu ir levanda. Senelis man padarė medinį arklį. Dabar arklys stovi ant mano knygų lentynos. Aš jau neverkiu, nes mama sakė, kad jie dabar piešia debesyse kartu.”
🌿 Bičiulis, dailininkas Tomas Gutauskas (pažįstami nuo 1979 m.)
„Su Adomu studijavome tą patį kursą. Jis visada buvo ramesnis, lėtesnis, gilesnis. Kai visi mes skubėjome, jis tyliai kalė. Kai visi triukšmavome, jis stebėjo. Kartą jo paklausiau: Adomai, kaip tu iš akmens gauni tokį švelnumą? Jis atsakė: „Aš galvoju apie Sofiją.“ Viskas. Toks buvo Adomas. Visas jo menas buvo meilės laiškas vienai moteriai. Ir ta moteris tai žinojo.”
🌿 Kolegė, tapytoja Rasa Mockienė (Vilniaus dailės akademija)
„Sofija man davė pirmą kartą drąsos parodyti savo darbus viešai. Ji paėmė mano drobę, pakabino ant sienos ir pasakė: „Dabar matai? Ji gyva.“ Sofija matydavo gyvybę ten, kur kiti matydavo tik dažus. Ji buvo tokia pati tapyme, tokia pati gyvenime – ji matydavo žmones tokius, kokie jie galėjo būti, o ne tokie, kokie jie buvo. Su ja išėjo kažkas, ko niekas kitas neduos.”
🌿 Studentė Greta Barauskaitė (Vilniaus dailės akademija, 3 kursas)
„Sofija Vilčinskienė buvo mano kursinė vadovė paskutinius dvejus metus. Net ir sirgdama ji ateidavo į konsultacijas. Kartą paklausiau, kodėl ji neneigia, kai jai sunku. Ji atsakė: „Todėl, kad jūs – tai ir yra mano gyvenimas tęsiasi.“ Aš niekada to nepamiršiu. Jos vardą rašysiu ant savo pirmosios parodos plakato.”
🌿 Kaimynė Aldona Žukauskienė (Užupis, 30 metų kaimynystė)
„Jie buvo geriausi kaimynai, kokius galima įsivaizduoti. Sofija visada atnešdavo šviežios duonos, kai kepdavo. Adomas per žiemą visuomet išvalydavo visų laiptinės sniegą – net neprašomas. Vakare pro jų langus visada šviesdavo šviesa – jie niekada nemiegodavo anksti. Man dabar baisu praeiti pro tų langų pusę.”
Atminimo parodoje bus eksponuojami paskutiniai Sofijos ciklo „Rūkas ant Neries” darbai ir nebaigtas Adomo biustas.
Šis puslapis sukurtas su meile jų vaikų, anūkų ir visų, kurių gyvenimą palietė Sofija ir Adomas Vilčinskai.
🕯️ Uždek virtualią žvakę žemiau ↓
ℹ️ Pastaba: Šis memorialinis tekstas yra kūrybinė fikcija, sukurta ir pritaikyta demonstracinio QR nekrologo formatui. Visi vardai, datos ir įvykiai yra išgalvoti.